„15min“ fotografas Ž. Gedvila: darbas spaudoje mane žavi (foto)
Žiniasklaida tapo visuomenės gyvenimo dalimi taip pat, kaip ir vizualai – teksto. Žmonės jau sunkiai įsivaizduoja naujienas be nuotraukų, o spauda – darbą be fotografų. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos (VTDK) Fotografijos technologijos studijų programos absolventas Žygimantas Gedvila įsitikinęs: pasaulis pro objektyvą yra ypatingas.
Jau kelerius metus fotografu naujienų portale „15min“ dirbantis Ž. Gedvila, rodos, šiuo darbu be galo žavisi. Jis neslepia, kad adrenalino suteikia nežinomybė, kur bei kada reikės būti ir ką fotografuoti, o bene didžiausiu įvertinimu tampa galimybė būti istorinių įvykių sūkuryje.
Kada ir kokiomis aplinkybėmis susidomėjote fotografija?
Fotografija susidomėjau seniai, dar būdamas vaikas, tačiau turbūt tada dar to nesupratau. Mano bočius, Žemaitijoje taip vadinamas senelis, visą gyvenimą mėgėjiškai fotografavo tiek šeimos gyvenimo įvykius ir šventes, tiek savo keliones. Į daugelį užfiksuotų akimirkų, pamenu, žiūrėdavome tamsiame kambaryje, kuomet jos iš pozityvinių skaidrių būdavo išdidinamos ant sienos. Visi šie vaizdai liko pasąmonėje ir tikiu, kad kažkaip prisidėjo prie mano kelio į fotografiją.
O pats fotografuoti pradėjau telefonu, vedžiodamas šunį. Žiemos rytais po giedros ir šaltos nakties kylanti saulė užburdavo savo grožiu, tad pamaniau, kodėl gi to nenufotografavus. Augant norui fotografuoti teko nusipirkti kišeninį fotoaparatą, vadinamą muiline, vėliau – ir veidrodinį fotoaparatą. O štai dabar aš esu čia.
Kaipgi atrodo pasaulis kitapus objektyvo?
Sakyčiau, kad išskirtinai ir ypatingai. Viskas, ką matai fotografuodamas, vyksta pirmą ir paskutinį kartą. Visada. Nepakartojamai. Tai labai žavi.
Nuo 2017 metų dirbate portale „15min“. Kaip Jūsų karjera atrodė prieš tai: ką ir kur dirbote?
Spaudos fotografija susidomėjau dar mokykloje. 2014 metais besimokydamas 11-oje klasėje pradėjau dirbti vietiniame nemokamame Mažeikių laikraštyje „Didmiestis“, kur rengiau švenčių, sporto renginių bei kitų įvykių fotoreportažus. Kai pirmą kartą pamačiau laikraštyje išspausdintas mano užfiksuotas nuotraukas ir šalia parašytą savo pavardę, jausmas buvo nuostabus – tikras svajonės išsipildymas.
Po metų baigiau mokyklą ir įstojau į VTDK. Pirmame kurse, nuo 2016 metų pradžios, pradėjau dirbti fotoagentūroje „Fotodiena“. Pradžia didžiojoje šalies žiniasklaidoje nebuvo lengva: daug naujų iššūkių, vietų, žmonių, taip pat reikėjo derinti darbą su mokslais. Taip prabėgus nelengviems ir patirtimi turtingiems metams sulaukiau kvietimo prisijungti prie portalo „15min“ fotografų komandos. Tai man buvo didelis įvertinimas.
Kodėl pasukote būtent žurnalistinės fotografijos link?
Pasukau, tikriausiai, dėl galimybės stebėti man įdomius procesus iš arti ir dėl buvimo svarbių įvykių sūkuryje. Mane asmeniškai šiek tiek domina politiniai procesai, jų peripetijos. Tačiau tikrai nesu didelis politinio gyvenimo ekspertas, tiesiog man įdomu jį fiksuoti.
Taip pat darbas žiniasklaidoje leidžia sutikti daug labai skirtingų žmonių, sužinoti apie jų problemas ar laimėjimus, įdomius projektus ar paprasto gyvenimo detales. Man tai teikia džiaugsmą.
Kuo pasižymi žurnalistinė fotografija?
Spaudos fotografo darbas išsiskiria iš daugumos kitų tuo, kad jame nėra rutinos. Nežinojimas kas ir kur gali įvykti bei kur reiks vykti fotografuoti griauna bet kokią rutinos sampratą. Dažniausiai nežinai, kaip pradėsi dieną ir kaip bei kur ją užbaigsi. Šis aspektas suteikia savotiško žavesio šiam darbui ir, sakyčiau, šiek tiek adrenalino.
Taip pat tenka dalyvauti įvykiuose, apie kuriuos didžioji dalis žmonių pamato tik televizoriaus ekranuose ar išgirsta per radijo imtuvus – tai istoriniai įvykiai. Kaip pavyzdžius galėčiau paminėti Popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje, Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos inauguraciją, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kovas Pasaulio krepšinio čempionate Kinijoje, Baltijos kelio 30-mečio renginius, netgi kiekvieną Kovo 11-osios minėjimą. Galimybė būti, fiksuoti ir bent maža dalimi prisidėti prie istorijos įamžinimo man asmeniškai jau yra didis įvertinimas ir pasiekimas, nepaisant to, kad tai yra mano darbas ir pragyvenimo šaltinis.
Kokių įvertinimų esate pelnęs? Naujausias buvo „Metų paparacas“, tiesa? Papasakokite plačiau apie pastarojo reikšmę Jums ir Jūsų karjerai.
Neturiu daug pripažinimo ženklų savo karjeros sąskaitoje. Jie ir nėra svarbiausia, tačiau, kai tai atsitinka, smagu tuo pasidžiaugti.
Konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ parodai ir nuotraukų albumui 2017 ir 2018 metais buvo atrinkta po vieną mano užfiksuotą kadrą, o 2019 metais – dvi nuotraukos. 2018 metais tapau Lietuvos sporto žurnalistų federacijos rengiamo „Mėnesio sporto nuotraukos“ konkurso birželio mėnesio laureatu.
Pastarasis „Metų paparaco“ apdovanojimas kelia malonius jausmus, smagu būti pripažintu. Tačiau stipriai jo nesureikšminu, nes, mano nuomone, tai yra loterija: vieną kartą pasiseka vienam fotografui, kitą kartą – kitam. Tačiau nesupraskit klaidingai, tikrai smagu būti pastebėtam.
Kokią pridėtinę vertę Jūsų karjerai turėjo Fotografijos technologijos studijų programa?
Negaliu pasakyti, kokią konkrečią vertę mano karjerai turėjo ši studijų programa. Tačiau studijuodamas galėjau išbandyti ne vieną fotografijos sritį: nuo portreto iki gamtos, nuo mados iki produktų fotografavimo. Tai tik padėjo įsitikinti, kad spaudos fotografija man yra įdomiausia ir geriausiai besisekanti.
Taip pat drąsiai galiu teigti, jog studijų VTDK metu sutikau puikius specialistus ir nuostabius Fotografijos technologijos dėstytojus, kurie suteikė ne tik mokomąją medžiagą, žinias ir savo patirtį, bet ir davė begalę patarimų, susijusių ne vien tik su specialybe. Už tai esu jiems dėkingas.
Ar turite šiltų atsiminimų iš studijų laikų? Pasidalinkite jais.
Kažko konkretaus šiuo metu neprisimenu, tačiau žinau, kad linksmų dalykų būta. Galiu tik pasidžiaugti, jog mano studijų grupė nebuvo didelė, kas tikrai mums, vaikams iš įvairių Lietuvos kampelių, padėjo tapti vieninga ir labai draugiška kompanija. Tikiu, kad mums visiems mūsų ginčai, diskusijos ir linksmos akimirkos davė kažko teigiamo ir vedė į priekį.
Taipogi negaliu nepaminėti ir dėstytojų: kai kurie iš jų retkarčiais buvo griežti, kartais tokiais tik apsimesdavo, tačiau visada rasdavo laiko žmogiškai pasikalbėti, išklausyti ir patarti. Būta šmaikščių paplepėjimų ir rimtų diskusijų. Be galo džiaugiuosi, jog man teko garbė su jais visais susipažinti.
Ką galėtumėte patarti studentams, kurie vis dar abejoja dėl savo kelio?
Jeigu dar prieš stojant į aukštąją mokyklą žmogus svarsto apie kelis variantus, ką nori veikti gyvenime, tai patarčiau rasti būdą juos išbandyti kuo greičiau – dar nestudijuojant. Toks sprendimas padės „virtuvę“ pamatyti iš vidaus ir lengviau apsispręsti dėl ateities.
Tačiau, jei žmogus jau studijuoja, bet jaučia, kad ne tai, ką norėtų, patariu nebijoti ir pagalvoti apie kitą studijų programą ar net pertrauką nuo mokslų. Savęs ieškojimas ir neskubėjimas, manau, yra kelias į teisingą sprendimą.
Kaip manote, ko reikia norint pasiekti sėkmingą karjerą?
Sėkmei reikia didelio noro dirbti ir stengtis toje srityje tapti kuo geresniu, domėtis su darbu susijusiais dalykais ir nenustoti stengtis dėl savo tikslų.
