Absolventas G. Raškevičius: jei ne kolegija, galbūt nebūčiau ten, kur esu dabar

Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija – čia susitinka kūryba ir inovacijos!

Absolventas G. Raškevičius: jei ne kolegija, galbūt nebūčiau ten, kur esu dabar

Studijos kiekvienam žmogui gali sietis su skirtingais dalykais ir suteikti skirtingas patirtis. Visgi pokalbio metu su Statinių inžinerines sistemos programos absolventu Gyčiu Raškevičiumi, dabar užimančiu projektų vadovo pareigas įmonėje „NIT“, tapo aišku, kad Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijai jis dėkingas už daug dalykų, bet svarbiausia – už tai, kur yra dabar.

Prieš trejus metus studijas baigęs alumnas žodžio kišenėje neieško – išsamiai pasakoja ne tik apie studijų laikus, bet ir karjeros peripetijas. O pastarosios kelias prasidėjo dar studijuojant, kuomet po atliktos praktikos „NIT“ įmonėje jis sulaukė siūlymo pasilikti dirbti ir toliau.

„Šiuo metu esu projektų vadovas įmonėje UAB „NIT“. Pagrindinis mūsų darbo tikslas yra parduoti, bet to taip nesureikšminame, nes kitas, labai lygiagrečiai einantis tikslas yra edukuoti žmones: kodėl yra svarbios sistemos, kas yra teisingas mikroklimatas patalpose, kuo tai naudinga bendruomenei ir patiems pastatams, kaip efektyviai išnaudoti pastarųjų visas galimybes. Tokie du pagrindiniai dalykai, iš ko susideda mano diena ir visas mano laisvalaikis“, – pasakojo G. Raškevičius.

Kaip Jūsų karjerai padėjo studijos VTDK?

Pati kolegija labai glaudžiai susijusi su tuo, kur aš esu dabar. Interaktyvios paskaitos metu dėstytoja mus vežėsi į įmonę, kurioje dabar dirbu. Aleksandros Minajevos dėka atlikau praktiką „NIT“ ir po kurio laiko pradėjau ten dirbti. Iš tiesų, praktika labai „užkabino“, supratau, kam aš esu sutvertas, ko aš noriu ir kad tikrai šioje srityje esu kaip žuvis vandenyje. Man patinka komunikacija su klientais, inžinerinis tobulėjimas – įmonė pilnai išpildė visus mano lūkesčius. Tai, pirma, labai už tai dėkoju „NIT“ ir labai ačiū kolegijai, jeigu ne VTDK ir ne ši sritis, ko gero, nebūčiau atėjęs į šią įmonę.

Kokių dar prisiminimų turite iš studijų laikų?

Studentavimo veikloje aš nebuvau labai aktyvus, man labiau rūpėjo žinios – buvau truputį moksliukas. Studijos atveria akis, atveria pasaulį: visi tie dalykai, kurie, kai studijavau, atrodė visiškai nesvarbūs, ir klausdavau, kodėl aš tai darau, kam to reikia, praėjus trims metams po studijų tapo svarbūs. Daugumą įgytų žinių naudoju savo praktikoje, savo darbe, savo laisvalaikyje, galiu prisiminti ir patarti kitiems, tad taip, čia buvo patirtis.

Iš tiesų, vien gyvenimas bendrabutyje yra neįkainojamas: išmoksti dalintis, taip pat kitų įgūdžių įgauni, kurių neturėjai gyvendamas saugiai ir šiltai pas tėvus. Iš tikrųjų, kaip aš sakau, pats studentavimas, tie trys metai kolegijoje, kadangi po jos studijavau ir universitete, buvo bene geriausias laikas mano gyvenime. Bet greičiausiai dėl to, kad aš esu iš mažo miestelio, o atvažiavęs į miestą gavau laisvę. Tad studijų dėka pamačiau, kaip atrodo miestas, susipažinau su juo ir ačiū tam, kad likau čia gyventi.

Pakalbėkime apie karjerą. Kaip atrodo jūsų darbo diena?

Labai sunku paaiškinti, kaip atrodo darbo diena, kadangi tai yra visiškai nerutiniška. Mano darbo diena gali prasidėti nuo susitikimo su klientu objekte, mano ofise arba darbu prie kompiuterio, kai bandau parinkti tinkamą įrangą, rasti geriausius parametrus. Susitikę su klientais ieškome sprendimų naujai sistemai, bandome įvertinti darbų atlikimo kokybę su jau esama sistema ar galbūt ją patobulinti. Kiekvieną savo įrangą prižiūrime, kad darbas būtų atliktas preciziškai, nebūtų klaidų – tam skiriame daug laiko.

Taip pat trečius metus atvažiuoju į VTDK pravesti studentams paskaitą apie vėdinimo įrenginių parinkimą, tad, jei jie kreipiasi dėl kokio nors neaiškumo, ko galbūt bijo paklausti dėstytojos, randu laiko padėti. Ko gero galima sakyti, kad 50 procentų savo laiko praleidžiu ofise ir tiek pat procentų, kai aš susitikęs su klientais.

G. Raškevičiaus ir klientės darbo susitikimas
G. Raškevičiaus ir klientės darbo susitikimas / Asmeninio archyvo nuotr.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte karjeros pradžioje?

Turbūt pagrindinis iššūkis, kurį prisimenu – tai bendravimas anglų kalba. Nors turėjau pradmenis tiek iš mokyklos, tiek iš kolegijos, bet jaučiausi beveik nekalbantis angliškai, labai bijojau kalbėti. Bet, kadangi turime begalę tiekėjų iš skirtingų Europos ir ne tik Europos šalių, o su visais reikia komunikuoti anglų kalba, mane pirmi trys mėnesiai įmonėje taip „pralaužė“, kad visiškai nebebijau kalbėti angliškai.

O kitas iššūkis, ko gero, yra kiekvienas projektas, kurį gaunu. Nors preliminarus sprendimas yra duotas, turiu parinkti įrangą, kad ji atitiktų parametrus, turiu pagalvoti, kad galbūt tame projekte galiu padaryti pakeitimą: rasti racionalesnį sprendimą, kuris sutaupytų energijos ir kliento pradinės investicijos sąnaudų. Kaip aš sakau, mūsų įmonė nėra rinkos chuliganai, nenorime ir negalime parduoti visko, mes norime būti tikri, kad tas sprendimas veiks ir veiks ilgai.

Minėjote anglų kalbos baimę, kaip su ja kovojote?

Vienintelis baimės įveikimo būdas yra darymas bei supratimas, kad visi daro klaidų, tik svarbu jas laiku ištaisyti. Kiekvieną kartą padaręs klaidą ir supratęs, kad ją padarei, tu patobulėji. Tas tobulėjimas ir skatina nebijoti klysti, nes kuo daugiau darai, tuo laisviau jautiesi.

Ar buvo tokių akimirkų, kai galvojote, jog pasirinkote ne tą specialybę ir nebenorite tęsti savo studijų?

Iš tiesų, buvo. Buvo pačioje pradžioje, pirmame kurse, nes studijavome tik bendrinius dalykus. Mes juokaudami sakydavome, kad atėjome į 13 klasę: nesupratome, kodėl mums reikia mokytis bendrinius dalykus, manydavome, kad čia yra per sunku, kas ta aukštoji matematika, kodėl mechanika mums yra svarbi, juk mes projektuojame inžinerines sistemas. Bet visa tai praėjo po pirmų metų ir palaipsniui atsirandant specialybiniams dalykams noras mokytis vis augo. Čia galima sakyti, kad užsikabinome daryti tai, ką darome: rašyti kursinius, referatus, ir tai jau buvo ne tik atsakomybė padaryti darbą, tai jau buvo įdomu, jau tada pradėjome gvildenti pirmas problemas. Darai, perdarai, tada pagauni azartą, kad man to reikia ir reikės. Turbūt įsijungia tas loginis mąstymas, apie aplinką ir pačius sprendimus, ką tu darai.

Aišku, sunkumas buvo ir nemiegotos naktys. Galvodavau, kodėl aš tai darau, kam man to reiks, bet čia tik palūžimo momentas, kai esi „ant ribos“, ar tuoj užmigsi, ar pabaigsi tą darbą ir nuneši jį laiku. Kitas aspektas buvo ramybės ieškojimas, bendrabutyje to neturi, tad ieškodavau alternatyvių mokymosi vietų. Tokios valandos būdavo sunkios, bet jos pasibaigdavo, išsimiegodavau, pavalgydavau skanius pusryčius ir suprasdavau, kad ne taip ir blogai.

Akimirka iš G. Raškevičiaus darbo dienos
Akimirka iš G. Raškevičiaus darbo dienos / Asmeninio archyvo nuotr.

Ką patartumėte studentams, kurie susiduria su panašiais sunkumais ir abejonėmis?

Rekomendacija yra pabaigti tai, ką pradėjote. Jeigu pradėjai studijuoti, kažkokių tikslų vedinas tu atėjai į šitą specialybę: prisimink tuos tikslus, kodėl tu norėjai studijuoti ir galbūt bus lengviau apsispręsti, kad turi pabaigti. Tuo labiau, jei dabar mesi mokslus, pradėsi kitus, vėl nepatiks, vėl mesi, tai galbūt diplomo taip niekada ir neturėsi, turėsi 15 pradėtų mokslų ir nei vieno pabaigto. Kamon, reikia sukąsti dantis ir pabaigti, kad ir kaip kartais būna sunku. Kažkada rašyti ir skaityti irgi nemokėjai, bet išmokai.

Gal turite kokių nors patarimų, kaip vystyti savo karjerą?

Kadangi nemažai esu bendravęs su įvairių įmonių direktoriais ir klausęs, kodėl jie nepriima į darbą studentų, juk visi užsidegę dirbti. Jie atsako: „ne, tu klysti, jie visi užsidegę gauti didelius pinigus“. Tai nebijokite pradžioje įdėti darbo, nes karjera neatsiranda staigiai, tai yra ilgas ir nuoseklus darbas. Nieks nieko negauna iš karto. O antra, reikia labai gerai pasidomėti ir rasti sferą, kurioje norite dirbti. Darbas bus malonus tada, kai jis virs jūsų hobiu ir nekels papildomo streso, o ryte atsikėlę norėsite eiti į darbą. Atrodo, gali nueiti į tikrai labai gerą įmonę, uždirbti daug pinigų, bet jeigu su darbuotojais būsite tarsi nepažįstami žmonės, kurie galbūt pasisveikina vienas su kitu rytais, tai turbūt ne, karjeros toje įmonėje nepadarysite, nes jausite „nesveiką“ konkurenciją. Tai įdėkite pastangų, ieškokite ir tikrai rasite.

Ar VTDK rekomenduotumėte kitiems?

Taip, rekomenduočiau. Kadangi galiu lyginti studijas universitete ir studijas kolegijoje, tai pastarojoje žinių įgauti padėjo tai, kad studentas turi glaudų ryšį su dėstytojais. Kiekvienas dėstytojas dirba su tavimi ne tik bendrai kaip su grupe, bet ir individualiai, kas yra sunkiau pasiekiama universitete. Ir tas ryšys… dėstytojas į tave žiūri ne tik kaip į studentą, bet tu per tą laiką tampi ir draugas, kas labai padeda mokantis, kai tu nebijai dėstytojų, tu ateini į paskaitą be baimės, su šypsena, ir žinai, kad jei ko nesupranti, tau paaiškins. Taigi kolegiją rekomenduočiau dėl glaudaus ryšio, dėl tikslumo, dėl praktinių darbų, sprendimų, kurie padėjo ne tik inžinerinėje srityje, bet ir komunikacijoje, bendram suvokimui, kas pasaulyje vyksta. Be to, čia dirba nuostabūs žmonės, tad kamon, tegul visi čia studijuoja!