„Auksinių kadrų“ laimėtojas: „kur jaučiausi nesaugiausiai, tai praeitą rugpjūtį prie Seimo“

Eimantas Genys, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos (VTDK) Fotografijos technologijos alumnis, itin ryški asmenybė. Aštresnio žodžio kišenėje neieškantis spaudos fotografas yra patyręs įvairiausių situacijų anapus objektyvo: ir susilaukęs grasinimų susidoroti, ir pats „laužęsis“ į vakarėlius. O šiais metais buvo apdovanotas lietuviškuosiuose „Oskaruose“ – pelnė du „Auksinius kadrus“.

Kada baigėte VTDK?

Iš esmės VTDK mano antraisiais namais buvo 10-metį, bet po ilgo mokslo ir didelių akademinių pertraukų iki galo 2013-aisiais baigiau tik fotografijos technologijas. Prieš tai čia „krimtau“ ir porą interaktyviojo dizaino kursų.

Kaip klostėsi Jūsų karjeros kelias studijuojant?

Nepamenu, kada tiksliai pradėjau dirbti kaip samdomas profesionalas, bet, atrodo, jau antrame kurse įsidarbinau alfa.lt. Prieš tai gausiai pildžiau savo portfolio dabar jau nebeegzistuojančiame ikrauk.lt.

Kaip klostėsi Jūsų karjeros kelias po studijų? Kur dirbate dabar?

Baigiau studijas dar dirbdamas alfa.lt. Ten tiek fotografavau, tiek filmavau ir montavau vaizdo siužetus. Po kurio laiko kaip laisvai samdomas fotografas (nes buvau tėvystės atostogose) pradėjau dirbti tv3.lt, vėliau mane pasikvietė lrt.lt portalas, o dabar dirbu „Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje“, čia esu ryšių su visuomene specialistas, bet kalbant paprasčiau, esu fotografas ir ne retai – operatorius.

Eimantas Genys foto Evgenija Levin Eimantas Genys / E. Levin nuotr.

Kokias fotografijos rūšis išbandėte karjeroje ir ties kuriomis pasilikote, kodėl?

Chmmm... Esu išbandęs daug. Tiek portretą, tiek makro fotografiją, tiek vestuves, renginius ir panašiai. Net mašinas „fotkinau“, tiesa, čia portalų apžvalgoms. O pasilikau ties spaudos fotografija ir nė dienos dėl to nesigailėjau. Šioje srityje turi mokėti atlikti įvairaus žanro fotografiją. Nesu fotožurnalistas, kaip kartais mėgsta „dėdės“ vadinti. Priskiriu ir vadinu save būtent spaudos fotografu. Na, dar kartais su dronu paskraidau ir į žvaigždes bei dangų „pasižiūriu“. Atostogų metu mėgstu fotkinti gamtą, kalnus. Prisidarau panoramų, po to keikiuosi, kai jas reikia „stičinti“ (sujungti).

Kokios akimirkos, pagalvojus apie savo profesiją ir darbą, Jums užgniaužia kvapą?

Iš blogųjų patirčių labiausiai įsiminė, kai reikėjo slapta fotografuoti korupcija įtariamus pareigūnus, pasislėpus kątik nušienautoje pievoje ir aplink zujant apsaugos darbuotojams. Teko „laužtis“ ir į visokius vakarėlius, kur galimai vyko įdomių žmonių susitikimai. Esu padaręs keletą itin plačiai nuskambėjusių kadrų ir vaizdo įrašų, kurie prikaustė Lietuvos dėmesį bent jau kelioms dienoms.

Keisčiausias „fotkinimas“ tikriausiai buvo Ubudo (Balis, Indonezija) karalienės laidotuvių ceremonija. Nepaisant kremacijos ir liepsnose netiesiogine prasme „šokančio“ deginamo kūno, dar manęs paties vos nepadegė liepsnos, pasiekusios rekvizitą. Gerai, kad gaisrininkai buvo netoliese.

Nors ir ginklu man grasinta, ir fiziškai bandyta susidoroti, ir per pirmąsias LGBT eitynes Lietuvoje akmenys bei šaligatvio trinkelės skraidė per keletą centimetrų nuo veido, kur jaučiausi nesaugiausiai, tai praeitą rugpjūtį prie Seimo. Kodėl, tiksliai nežinau. Tiksliau, ne aš nesaugiai jaučiausi. Aš ten mačiau užgimstančią pradžią to, kas dabar vyksta Ukrainoje. Dėkui Lietuvos policijai ir saugumo tarnyboms, kad šita „penktoji kolona“ šiai dienai nekelia tiek grėsmės, kiek jos buvo tą rugpjūčio dieną.

9 DSC4441Riaušės / E. Genio nuotr.

Su kokiais sunkumais fotografui tenka susidurti? Gal turite istoriją, kuomet teko išlipti iš komforto zonos?

Spaudos fotografai kasdien išlipinėja iš komforto zonos. Gali susilaukti replikos tiesiog „fotkindamas“ gatvėje ar net ne taip nufotkinęs vieną ar kitą baisiai susireikšminusį dėdę ar tetą. Diskomfortas yra oro sąlygos. Karas yra didelis nekomfortas. Iš karto atsakau, ne, kare aš nebuvau. Tai, matyt, gyvenu gana komfortabiliai.

Konkurse „Lietuvos spaudos fotografija 2022-ieji“ pelnėte net du auksus. Kokia šių įvertinimų reikšmė Jums?

Jau 21-ąjį kartą Lietuvos spaudos fotografų klubo organizuojamas konkursas ir jo apdovanojimų ceremonija yra Lietuviški „oskarai“ spaudos fotografams. Tai tokia ir reikšmė. O jeigu rimtai, šiame konkurse dalyvauju jau nuo karjeros pradžios spaudoje, o mano kadrai yra patekę į konkurso parodą bei parodos albumą – almanachą, sakyčiau. Kompetentinga komisija atrenka geriausius spaudos fotografų metų kadrus, kuriuos galime išvysti ir po daugelio metų. Jie visi „archyvuojasi“ būtent albume, o pati paroda keliauja po Lietuvą. Mano galva, patekti į parodą ir katalogą yra didelis laimėjimas. Tikrai džiaugiuosi ir dėl savo pirmųjų „Auksinių kadrų“.

Apibūdinkite savo abi nuotraukas prizininkes, ką jose turėtų įžvelgti akylesnė akis?

„Kariuomenės“ kategorijoje laimėjau su kadru, kuriame užfiksuotas lėktuvas AN-2 ir iš jo parašiutu iššokantis karys. Susipynusios stropos ir parašiuto angos oro išėjimui kuria šiokią tokią „įtampėlę“. Pats parašiutas man atrodo „piktas“, todėl kadrą ir pavadinau „Piktas parašiutas“.

„Reportažas“. Na, čia jau turi kalbėti visa serija ir atskiri kadrai. O pastaroji mano serija yra apie riaušėmis pasibaigusį mitingą prie LR Seimo.

11 DSC4488Riaušės / E. Genio nuotr.

Ką patartumėte mokiniams, kurie svarsto apie fotografo karjerą?

Susiraskit normalesnę profesiją. Ha ha, juokauju. Tiesą sakant, tai nežinau, negaliu vertinti tų, kurie dirba su vestuvėmis, krikštynomis ar studijoje „spaudžia“ modelius. Yra daug gerų, bet kartais daugiau blogų. Prieš kelis metus buvo sakoma, kad dabar visi, kas turi „fotiką“, jau yra fotografai. O tokių fotografų buvo padaugėję iki maksimumo. Dar yra sakoma: „gražiai tavo fotoaparatas fotkina, didelis jis, matau, brangus...“ Na, tai ne fotoaparatas, o fotografas fotkina. Geras fotografas ir degtukų dėžutės pin-holu gerą kadrą padarys, o tuo tarpu tas, kuris neturi fotografinės „klausos“, net ir su pažangiausia technika nieko nesugebės „išbezdėti“. Taigi, nesikabinkite į techniką, kol neišmokote piešti. Piešti pieštuku, teptuku, „flamiku“, tušiniu, šviesa. Nesikabinkite tol, kol nesupratote, kas yra aukso pjūvis, kas yra kompozicija, o po to eina ekspozicija ir kiti (ne)tarptautiniai žodžiai. Kai jau prieisite prie hiperfokalinio atstumo, tada nusipirkite juostinį fotiką. Kodėl juostinį? Todėl, kad nereikėtų be reikalo naudoti piršto raumens, nes juostoje yra nedaug kadrų; todėl, kad reikėtų smegenų raumenį naudoti labiau, nes kitaip kišenei bus brangu. Va, ką aš patarčiau. 

Ar turite įsimintinų akimirkų VTDK? Pasidalinkite jomis.

Bijau net pradėti. Buvo daug įsimintinų. Teko ir VTDK „barake“ pagyventi, kur statybininkai praeidami kolidoriumi rėkdavo: „dizainas gaidys!“, o mes į tai atliepdavom: „statyba - kultūra!“.  Teko ir pro žvitriąją budėtojo(s) akį prasmukti grįžus iš pasisėdėjimo prie Neries ar iš miesto, jau gerokai įnaktėjus.

Kas iš studijų pusės, tai man visad patiko betarpiškas bendravimas su dėstytojais. Nebuvo čia „profesorių“ blogąją ta žodžio prasme, kaip kitose aukštosiose mokyklose kad būna. Gerai, buvo šiek tiek „kirvių“, bet jie nedėstė tų dalykų, kurie man būtų itin svarbūs. Manau, kad savo gana ilgame (su akademinėmis pertraukomis) kelyje VTDK sutikau daug nuostabių žmonių, su kurias ir dabar prie bokalo alaus ar kavos puodelio galima prisėsti ir surasti bendrų sąlyčio taškų. Aišku, per tiek metų ir grupiokų pas mane nemažai buvo, todėl su dalimi kartas nuo karto vis dar surandam kalbos. Dėl to įsimintinos akimirkos, mano galva, vis dar tęsiasi. 😊

Piktas parašiutas„Piktas parašiutas" / E. Genio nuotr.

2 DSC3479Riaušės / E. Genio nuotr.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. Cookies). Toliau naršydami arba paspausdami mygtuką „Sutinku“ sutinkate su slapukų naudojimu. Daugiau informacijos
SUTINKU