VTDK alumnės R. Granskaitės istorija
Dažno, ypatingai jauno, žmogaus rūpestis – surasti sritį, kurioje darbas būtų vienas malonumas. Vieni savo profesiją atranda jau stodami į aukštąją, kiti savęs ieško ir po studijų. Pastarasis scenarijus ištiko Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Interjero dizaino alumnę Redą Granskaitę: „svajones sujungus su studijomis ir visomis patirtimis, gali nutikti labai geri dalykai“.
Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje baigėte Interjero dizaino studijas. Kaip atrodė Jūsų karjera po studijų baigimo?
Dizaino studijas baigiau tais metais, kada jau buvo prasidėjusi pasaulinė finansų krizė, 2009. Apie darbo paieškas interjero dizaino rinkoje tokioje situacijoje nebuvo net minties – tokie pasiūlymai, skirtingai nei dabar, tiesiog neegzistavo. Todėl mano karjera gavosi apsivėlusi miglomis. Darbą dirbdavai tokį, kokį rasdavai. Pavyzdžiui, mano visi darbai būdavo interjero detalių pardavėjos-konsultantės pareigose. Studijų metai įgalino pasitikėti savimi kalbant iš specialisto pozicijos, konsultuojant klientus.
Kodėl pasukote iliustravimo keliu? Kada pajutote jam pašaukimą?
Faktą, kad interjero dizainas ne visai mano kraujyje supratau apsiėmusi įgyvendinti kelis interjero dizaino projektus. TAI LABAI LABAI plati sritis. Pasimečiau informacijos gausybėje – santechnika, elektros pasiskirstymas, bendravimas su statybininkais, psichologiniai klientų ypatumai. Visa tai mane iš vėžių išmušė kaip reikiant.
Jaučiau, kad man labiau patinka smulkmenos ir vienos srities gilinimas. Įdomi situacija įvyko ir studijų metais, kuomet piešimo dėstytoja Virginija Kalinauskaitė uždavė retorinį klausimą – „Reda, ką Tu veiki interjero dizaine? Tau reikėtų būti grafiniame dizaine“. Šis klausimas man prikibo ir labai ilgam. Labai gaila, kad tais metais nebūdavo tokių specialistų kaip karjeros konsultantai, kurių paklaustas, galėtum gauti kelrodę. Ir tik savo gyvenimo patirtimi supranti, kas ir kaip. Pirmoji iliustratorės patirtis jau buvo prasidėjusi pradinėse klasėse, kai buvau atsakinga už klasiokų sveikinimo atvirukus, tereikėjo tai prisiminti ir keliauti šiuo keliu!
Prieš septynerius metus įkūrėte savo prekės ženklą: „Čia Tu“, tiesa? Su kokiais sunkumais, žengiant pirmuosius žingsnius, susidūrėte?
Taip, jau septyneri metai!
Mano startas buvo gan organiškas. Dirbau samdomą darbą labai nuostabioj įmonėj, kuri kaip dekoro detalę interjerams gamino medines raideles. Šioje aplinkoje turėjau visas laisves kūrybai, nes pats darbo procesas to nereikalavo, jis buvo gana techniškas – šilkografiniu principu dekoravau raideles.
Būtent šioje aplinkoje, naudojant visas ten esamas priemones, pagaminau pirmuosius medinius ženkliukus, kuriuos puošė pirmosios įsimintinos frazės. Tuomet ėmiau gaminti ir atvirukus. Manydama, kad tai tik „popamokinė“ veikla, to, ką darau, nesureikšminau. Daryti daugiau paskatino draugai, būtent jie patys norėjo tokių įsigyti, tuomet ir toptelėjo mintis, kad tai galėtų tapti verslu.
Dar iš dalies mano stilių nulemia įsitikinimas, kad greitai pateiktos iliustracijos simpatizuoja labiau nei ilgai „čiustomos“, pastarosios gali pamesti dvasią. Man patinka pieštuko ar juodo rašiklio grynumas. Tai paprasta, suprantama ir visiems patinka! Ir svarbiausia, kad patinka man.
Kuo iliustratoriui skiriasi samdomas darbas nuo darbo su individualios veiklos patentu?
Oi. Viskuo. Pradedant tuo, kad samdomas darbas užduotis deleguoja, o Tu jas atlieki, o kai viską darai sau – užduotis turi susigalvoti, įvertinti, išbandyti, deleguoti, atlikti, analizuoti, vadybinti, buhalteriauti, pardavinėti, atstovėti savo idėjas prieš kitus, konkuruoti, tobulėti. Tai yra pastovus darbas, bet, jeigu pasirinkai tinkamą kelią, jis džiugina labiau, kai gali pildyti savo svajones, o ne kitų.
Papasakokite pora įdomiausių istorijų iš savo verslo kūrimo.
Labai sunku išskirti vieną bei prisiminti konkrečias situacijas, bet patys šilčiausi jausmai aplanko galvojant apie muges. Tas muges, kurios vykdavo prieš 5-7 metus, kuomet kaip nedrąsus viščiukas keliaudavau su savo kūryba į vietą, kurią rezervuodavau tam, kad pardavinėčiau savo kūrinius. Kažkas tokio, kai susilauki daug dėmesio, aikčiojimų ir komplimentų. Žavi ir bendrystės jausmas su kitais kūrėjais bei visa energetika, aplankanti, kai rankų darbo kūrinių ištroškęs lankytojas akimis medžioja unikalius gaminius.
Ko palinkėtumėte VTDK meno srities studentams?
Savo studijų kryptį pasirinkau dėl tuo metu plaukiojusios mados – ši profesija 2005 metais buvo populiari bei egzotiška. Dėl to kiekvienam jaunuoliui linkiu vaikytis ne madų, o nepamesti savo svajonių. Jas sujungęs su studijomis, kurias studijuoja, bei visomis patirtimis, gali nutikti labai geri dalykai, kurie veš per gyvenimą.
